Evangelistas Jonas yra vienas iš dvylikos Jėzaus mokinių, apaštalas; pasak Naujojo Testamento – jauniausias ir mylimiausias Jėzaus mokinys. Jonas buvo Galilėjos žvejo Zebediejaus sūnus ir apaštalo Jokūbo brolis, o iki susitikimo su Jėzumi - Jono Krikštytojo mokinys. Šventasis Jonas vienintelis iš apaštalų buvo Jėzaus mirties ant kryžiaus liudininkas. Mirdamas Kristus jam patikėjo rūpintis Marija: „Pamatęs stovinčius motiną ir mylimąjį mokinį, Jėzus tarė motinai: „Moterie, štai tavo sūnus!“ Paskui tarė mokiniui: „Štai tavo motina!“ Ir nuo tos valandos mokinys pasiėmė ją pas save.“ (Jn 19, 26-27).
Bažnyčia laiko Joną ketvirtosios evangelijos autoriumi, Jonui taip pat prisikiriami trys Naujojo Testamento laiškai ir paskutinė Naujojo Testamento knyga – Apokalipsė arba Apreiškimas Jonui.
Netgi prabėgomis perskaičius visas keturias evangelijas akivaizdu, kad būdas, kuriuo Jonas pasakoja Jėzaus istoriją, yra visiškai skirtingas nuo kitų trijų. Pirmosios trys evangelijos tarpusavyje turinčios daug bendrumų ir besiskiriančios nuo ketvirtosios (Evangelijos pagal Joną), dar vadinamos sinoptinėmis evangelijomis (gr. synopsis „apžvalga“). Sinoptinėse evangelijose Jėzaus tarnavimas sutelktas į vienų metų įvykius ir mokymą Galilėjoje. Kristus išvyksta iš Galilėjos ir pasuka į Judėją ir Jeruzalę vienintelį kartą, kaip į paskutinę kelionę, kurios kulminacija yra Viešpaties mirtis ant kryžiaus.
Tuo tarpu evangelistas Jonas smulkiai nupasakoja tris metus trukusį Jėzaus viešąjį gyvenimą. Evangelijoje pagal Joną tris kartus pasakojama apie žydų Velykų šventimą (Jn 2,13; 6,4; 11,55), priešingai nei sinoptinėse evangelijose, kur Paschos šventė aprašyta vienintelį kartą paskutinėmis Jėzaus gyvenimo dienomis. Dar daugiau, evangelijoje pagal Joną Jėzus mokydamas keliauja tarp Galilėjos ir Jeruzalės. Jis triskart keliauja iš Galilėjos į Jeruzalę skelbti Gerosios Naujienos (Jn 2,13; 5,1; 7,10).
Nuostabu, kad Evangelijoje pagal Joną svarbus vaidmuo tenka vaišėms. Jonas ne šiaurietis, jis iš Galilėjos, kur paprastai vaišės nėra toks svarbus dalykas kaip šiaurės kraštuose, pavyzdžiui, Flamandijoje. Vienok būkim atidūs: čia neturimi omenyje šeimos pietūs. Kalbama apie pietus, kuriuose dalyvavo Jėzus, todėl jie tuo pat metu yra ir šeimos, ir dieviška puota. Jono evangelija nužymėta penkiomis vaišėmis. Senasis Testamentas nužymėtas aukomis, o Naujasis – vaišėmis. Jono evangelijoje yra penkios vaišės: Kana, duonos padauginimas, Betanija, kojų plovimas ir galiausiai pusryčiai prie Tiberiados ežero auštant. Visa Jono evangelija yra sutelkta į šį vaišių slėpinį, kuris išreiškia tuo pat metu ir Eucharistijos puotą, ir amžinąją puotą – Avinėlio vestuves (Apr 19, 6-9 ir 21).
Jėzaus kančios ir nukryžiavimo įvykių chronologija evangelijoje pagal Joną taip pat yra skirtinga nei sinoptinėse evangelijose. Visi keturi evangelistai sutartinai skelbia, kad Jėzus buvo nukryžiuotas penktadienį, tačiau sinoptinės evangelijos sako, kad tas penktadienis buvo pirmoji žydų Velykų diena, o evangelistas Jonas mini pasiruošimo šventei dieną (plg. Jn 18,28; 19,14).
Ypatingą vietą Evangelijoje pagal Joną užima Jėzaus Atsisveikinimo kalba ir Malda (Jn 14-17), savo apimtimi ir esme neturinti atitikmens kitose evangelijose.
Bažnyčios liturginiame gyvenime taip pat atsispindi skirtumas tarp sinoptinių evangelijų ir evangelijos pagal Joną. Bažnyčios trijų metų skaitinių cikle kiekviena iš sinoptinių evangelijų turi savo metus – Mato (A), Morkaus (B), Luko (C) – tačiau nėra metų, skirtų Jono evangelijai. Tuo tarsi patvirtinama, kad evangelija pagal Joną yra visiškai skirtinga nuo kitų.
Tačiau jei į skaitinių ciklą pažvelgsime atidžiau, neapsiribodami vien kasdieniais skaitiniais, o paskaitysime ir tekstus, skirtus liturginiams laikotarpiams, išryškės kitoks paveikslas. Tekstai iš Jono evangelijos skaitomi Kalėdų, Gavėnios ir Velykų laiku. Pavyzdžiui, Kalėdų dienos evangelija visais metais yra Jn 1, 1–18. Skaitiniai iš Jono evangelijos 3, 4, 9 ir 11 skyrių sudaro A metų ciklo Gavėnios šerdį, taip pat Velykų sekmadieniais visada skaitoma būtent evangelija pagal Joną. Faktas, kad bažnyčia atsigręžia į evangeliją pagal Joną visuose svarbiausiuose liturginio gyvenimo įvykiuose – Jėzaus gimimo šventėje, pasirengime Jėzaus mirčiai ir Velykų džiaugsme – liudija ypatingą Jono evangelijos vertę.
Evangelistas Jonas nebrėžia ribos tarp istorijos ir inerpretacijos, pasakojimo ir teologijos. Neteisinga būtų atskirti tai, kas įvyko Jėzaus gyvenime nuo tų įvykių svarbos. Tai nesumažina pasakojimo apie Jėzaus gyvenimą istorinio vertingumo. Tačiau reikia pripažinti, kad evangelistui Jonui Jėzaus gyvenimo ir tarnystės vertė glūdi įvykių vidinėje gelmėje, o ne pačiuose įvykiuose ar šalia jų. Visi įvykiai reikšmingi tampa dėl to, ką jie atskleidžia apie Dievą ir Jo meilę žmonijai, apsireiškusią Jėzuje Kristuje. Norint suprasti, ką Jonas kalba apie Jėzų ir apie Dievą, reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kaip jis išdėsto pasakojimą.
Dievo Įsikūnijimas yra centrinis ir svarbiausias evangelijos įvykis, kurį glaustai ir esmingai išreiškia pirmieji du Evangelijos pagal Joną Prologo sakiniai: „Pradžioje buvo Žodis. Tas Žodis buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas“ (Jn1,1) ir „Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų“ (Jn 1,14). Šie du teiginiai yra pagrindas, ant kurio laikosi visa evangelija: Jėzus yra įsikūnijęs Dievo Žodis. Tai Jėzus padaro Dievą prieinamą tokiais būdais, kokie iki tol nebuvo įmanomi, kadangi Jėzus dalijasi su Dievu prigimtimi ir tapatybe: „Dievo niekas niekada nėra matęs, tiktai viengimis Sūnus – Dievas, Tėvo prieglobstyje esantis, mums jį atskleidė.“ (Jn 1,18).
Taigi, kai Žodis tampa kūnu, Jėzus išbaigtai atneša Dievą į pasaulį (Jn 1,14). Jėzaus vienybė su Dievu nėra vien tik tai, kad Jis kalba Dievo žodžiais ir daro Dievo darbus, nors tai irgi yra svarbi dalis (Jn 5, 19-20,30; 10,25, 37-38; 12, 48-49). Svarbiausia, kad Jėzus yra Dievo Žodis. Nėra jokio pasidalinimo tarp to, ką Jėzus sako ir ką Jis daro, tarp Jo tapatybės ir misijos pasaulyje. Jėzaus žodžiai ir darbai, jo gyvenimas ir mirtis sudaro neišardomą vienovę.
Pasakojimas ir teologinė interpretacija evangelijoje pagal Joną neatsiejamai persipynę. Atidžiai perskaitę Jono evangeliją, galime atrasti tam tikrą Kristaus artumo teologiją, kuri išauga iš septynių pagrindinių teiginių: „Aš esu gyvybės Duona“ (Jn 6, 35 ir 48); „Aš esu pasaulio Šviesa“ (Jn 8, 12; 9, 5); „Aš Esu“ (Jn 8, 24. 28 ir 58).
Štai trys pirmieji teiginiai. Nuo dešimto evangelijos skyriaus viskas klostosi žymiai greičiau: „Aš esu Vartai“ (Jn 10, 7); „Aš esu Gerasis Ganytojas“ (Jn 10, 11); „Aš esu Dievo Sūnus“ (Jn 10, 36); ir galiausiai paskutinis teiginys, pasakytas Mortai: „Aš esu Prisikėlimas“ (Jn 11, 25).
Jono evangelijos mokymas yra šviesa mūsų krikščioniškajam gyvenimui ir stulbinamai nušviečia tai, ką šiandien išgyvena Bažnyčia. Prologas, mums iš karto atidengia vidinį Dievo slėpinį – Pradžioje buvo Žodis – ir apšviečia pirmųjų vienuolikos Pradžios knygos skyrių pasakojimą. Pirma buvęs Jono Krikštytojo, parodžiusio Dievo Avinėlį, kuris naikina pasaulio nuodėmę, mokiniu, Jonas seks paskui Kristų kaip jo mylimasis mokinys iki pat Kančios. Stovėdamas greta Marijos po Kryžiumi jis atras, kad per paaukoto Avinėlio kraują mums apreiškiamas Žodis...
Apaštalui Petrui paklausus Jėzų apie Jono ateitį, išryškėjo pagrindinė ir itin savita šio mylimojo mokinio misija: „Jei aš noriu, kad jis pasiliktų, kolei ateisiu, kas gi tau?“ – sako Jėzus. Šventasis Jonas kviečia mus plėtoti mistinės meilės teologiją, meilės, kuri mus tiesiogiai susieja su Kristaus – paaukoto Avinėlio – slėpiniu.
