Į pirmą puslapį
Šv. Mišios
Sekmadieniais
       8.30 val.  - lenkų kalba
     10.00 val. - gieda jaunimo grupė
     11.30 val. - gieda sumos choras
     15.00 val. - lotynų kalba, Romos rito ekstraordinarine forma
     18.00 val. - gieda sekmadieninė šlovinimo grupė

Pirmadieniais     18 val.
Antradieniais      18 val.
Trečiadieniais     18 val.
Ketvirtadieniais 18 val.
Penktadieniais   18 val.
Šeštadieniais     10 ir 18 val. 
Dėl atskirų rytinių šv. Mišių darbo dienomis kreiptis asmeniškai.

 

Sakramentai

 

    

Evangelijos žinios jubiliejus

Evangelistas Morkus

Ką žinome apie evangelistą Morkų, antrosios Naujojo Testamento evangelijos autorių? Antroji evangelija, mums žinoma kaip Evangelija pagal Morkų, parašyta žmogaus, kurio žydiškas vardas buvo Jonas (Ioan[n]es=Yochanan, ar Yechochanan, „Jahvė yra maloningas”). Tačiau tuomet būta labai daug žmonių, turinčių vardą „Jonas”, taigi paprastai jis žinomas jo lotyniškuoju vardu – Morkus (kūjis).

Morkus buvo turtingos Jeruzalės našlės Marijos (žr. Apd 12, 12), kurios namuose Jėzus ir Dvylika buvo pratę rinktis, sūnus. Tuose namuose, ilgame kambaryje ant stogo, Mokytojas su mokiniais susirinko švęsti Paskutinės vakarienės (Mk 14, 12–31). Skaitydami paties evangelisto Morkaus pasakojimą, pamėginkime įsivaizduoti to vakaro įvykius. Galėjo būti, kad Morkus gulėjo savo miegamajame apačioje, budrus ir nujaučiąs pavojų, klausydamasis skubių išdaviko Judo žingsnių, kai šis šlepsėjo leisdamasis laiptais. Netrukus po to Morkus išgirdo kojų čežėjimą, išeinant likusiems vakarienės svečiams. Galbūt pagautas staigaus impulso, jaunuolis atsikėlė, susisupo linine drobule ir nusekė paskui būrį į netoliese esantį sodą. Susigūžęs po alyvų krūmais jis stebėjo kaip ginkluotų žmonių būrys su fakelais įsiveržė į Getsemanę ir suėmė Jėzų (Mk 14, 32–50). Staiga jis ant pečių pajuto šiurkščias rankas; išsigandęs išsinėrė iš drobulės ir nuogas pabėgo nakties tamsoje (Mk 14, 51–52).

Kitą kartą Morkų vėl sutinkame Naujojo Testamento puslapiuose, jau po Viešpaties Prisikėlimo, maždaug penkiolikai metų praėjus nuo įvykių Alyvų sode. Vis dar gyvendamas Jeruzalėje Morkus susipažino su apaštalu Simonu Petru, kuris slapstėsi Morkaus motinos Marijos namuose po kvapą gniaužiančio pabėgimo iš kalėjimo (Apd 12, 1–17). Morkus išmoko mintinai ir aramėjų kalba tiksliai užrašė viską, ką buvo girdėjęs iš apaštalo Petro. Kadangi apaštalas Paulius buvo susitikęs Petrą vieno ar kelių apsilankymų Jeruzalėje metu (Gal 1, 18–24; 2,1–10; Apd 15, 1–11), Morkus taip pat galėjo būti susipažinęs su Pauliumi, kaip ir su kitais Kristaus mokiniais ir jų atsiminimais apie Mokytoją. Apaštalas Petras išvyko iš Jeruzalės apie 45 m. po Kr. (žr. Apd 12,17), tuo metu, kai Morkus jau buvo nuodugniai susipažinęs su misionieriškais Pauliaus siekiais. Morkus galėjo patekti į Jėzaus mokinių aplinką per savo giminaitį Barnabą, kuris buvo Pauliaus apaštalinis mokytojas (Apd 9, 27; t.p. Kol 4, 10). Kai Paulius su Barnabu atkeliavo į Jeruzalę perduoti bažnyčiai Antiochijos krikščionių paramą, Morkus taip pat prisijungė prie į Antiochiją grįžtančių misionierių (Apd 11, 27–30; 12, 25). Galbūt (galime tik numanyti) būtent Sirijos sostinėje apaštalo Petro pasakojimai ir atsiminimai buvo pirmąkart išversti į graikų, to meto kosmopolitinę, kalbą.

Šventojo Rašto tyrinėtojai tegia, kad Morkaus evangelijoje yra daug, apaštalo Petro stilių ir įtaką liudijančių požymių. Vienas tokių požymių yra gyvos detalės, iškylančios evangelisto Morkaus pasakojime: Jėzaus poelgiai ir gestai mokymo bei gydymo metu, kurie atrodo užfiksuoti dalyvavusio tuose įvykiuose liudininko (plg. Mk 3, 4–5; 5, 1); taip pat labai geras žvejybos išmanymas; Petro poelgių bei minčių pasakojimas, kuris gali būti kildinamas tik iš jo paties (Mk 1, 16; 4, 36–38; 9, 6; 14, 72). Dar daugiau, evangelija pagal Morkų užrašyta neįmantriu, netgi gremėzdišku gramatiniu stiliumi, kuris tik patvirtina prielaidą, kad tai yra liudijimas iš pirmų lūpų (žr. Mk 1, 21; 3, 2; 3, 30; 4, 33–34; 10, 32). Iš dvylikos apaštalų Petras išskirtinai ir savitai minimas visoje evangelijoje (plg. Mk 1, 36; 8, 29; 8, 32; 9, 5; 10, 28; 14, 29; 14, 54–72; 16, 7). Vienas Naujojo Testamento tyrinėtojas, apjungęs visus šiuos faktus į visumą, pateikia tokią išvadą: „Skirtingai nuo Luko ir Mato evangelijų, Morkaus evangelija gali būti vadinama autobiografine. Anie rašė Kristaus Gyvenimus, o Morkus užrašė gyvo liudininko ir Jėzaus bendražygio išgyvenimus”.

Sugrįžkime prie paties Morkaus gyvenimo istorijos. Apaštalams Pauliui ir Barnabui išsiruošus į pirmąją misijų kelionę (apie 47 m.), Morkus lydėjo juos kaip sekretorius ir įgaliotas katechetas. Jo pareiga buvo rūpintis, kad konvertitai tikrai suprastų apie ką ir kaip kalba apaštalai. Jis skelbė Gerąją naujieną ir rūpinosi, kad ji būtų teisingai suprasta ir priimta. Iš Antiochijos ši misionierių trijulė keliavo pro Seleukiją į Kipro salą, Barnabo tėvynę (Apd 4, 36) ir iš ten jūros keliu į Pergę Pamfilijoje (Apd 13, 1–13a).

Pamfilijoje Morkus paliko savo bendrininkus ir sugrįžo į Jeruzalę (Apd 13,13b), šis jo poelgis vertinamas labai įvairiai. Galime tik spėlioti, kodėl evangelistas Morkus atsiskyrė nuo savo bendražygių ir nusprendė sugrįžti į gimtąsias vietas. Taip pat galime numanyti, kad šis Morkaus sprendimas buvo skaudus išmėginimas visai misionierių trijulei. Kaip bebūtų, Paulius ir Barnabas tęsė kelionę be savo palydovo (Apd 13,14).

Kitas kartas, kai trejetas vėl susitiko, buvo Antiochijoje, po apaštalų susirinkimo Jeruzalėje, kuomet buvo nustatyti pamokymai, kurių turi laikytis įtikėjusieji pagonys (apie 49m. po Kr. [Apd 15, 1-35]). Kai Paulius ir Barnabas susiruošė į antrąją misijų kelionę, Morkus prisijungė prie jų, tačiau neilgam; Paulius piktai atsisakė dezertyro kompanijos (Apd 15, 36–38). Tuo tarpu Barnabas buvo įsitikinęs, kad jei žmogus kartą suklumpa, jam turi būti suteiktas antras šansas. Taigi misionierių keliai dar kartą išsiskyrė: Barnabas ir Morkus pasuko į Kiprą, o Paulius, paėmęs bendrakeleiviu Silą, iškeliavo per Siriją ir Kilikiją į Derbę ir Lystrą (Apd 15, 39–41; 16, 1–5).

Lyginant su dviejų žymiųjų apaštalų Petro ir Pauliaus misijine veikla, kuomet jiedu ne kartą rizikavo gyvybe dėl Evangelijos, Morkaus kaip misionieriaus indėlis – tik menkaverčiai trupiniai. Jis palieka savo bendrininkus, misiją ir sugrįžta į Jeruzalę. Vis dėlto šeštojo dešimtmečio viduryje Morkus vertingai pasitarnavo Romoje įkalintam buvusiam bendražygiui Pauliui. Nors apmaudas buvo juodu išskyręs, dabar – tai akivaizdu iš laiškų kolosiečiams (Kol 4, 10), Filemonui (eil. 24) ir Timotiejui (2 Tim 4, 11b) – bendražygiai atleido vienas kitam ir susitaikė. Taip pat kitas Jėzaus mokinys, Petras rado paguodą Morkaus draugystėje savo egzekucijos Romoje išvakarėse, kaip jis rašė laiške Mažosios šiaurės Azijos krikščionims (1 Pt 5, 13). Apaštalas Petras, kuris Kristaus kančios išvakarėse triskart išsigynė savo Mokytojo, žinojo, ką reiškia parklupti ir būti prikeltam. Evangelistas Morkus visad bus mums dar vienas silpnumo, kuris vėliau išėjo į gera, pavyzdys.

Evangelistas galėjo mirti imperijos sostinėje, per gerai žinomą Nerono susidorojimą su Romos krikščioniais.

aukštyn