Į pirmą puslapį
Šv. Mišios
Sekmadieniais
       8.30 val.  - lenkų kalba
     10.00 val. - gieda jaunimo grupė
     11.30 val. - gieda sumos choras
     15.00 val. - lotynų kalba, Romos rito ekstraordinarine forma
     18.00 val. - gieda sekmadieninė šlovinimo grupė

Pirmadieniais     18 val.
Antradieniais      18 val.
Trečiadieniais     18 val.
Ketvirtadieniais 18 val.
Penktadieniais   18 val.
Šeštadieniais     10 ir 18 val. 
Dėl atskirų rytinių šv. Mišių darbo dienomis kreiptis asmeniškai.

 

Sakramentai

 

    

Evangelijos žinios jubiliejus

Jėzaus Kristaus Prisikėlimas


 

Jėzaus Prisikėlimo tiesa yra krikščionių tikėjimo Kristumi viršūnė. Kristaus prisikėlimo paslaptis yra realus įvykis, kurį liudija Naujasis Testamentas. Šventasis apaštalas Paulius apie 56 metus Pirmajame laiške Korintiečiams rašė: „Pirmiausia aš jums perdaviau, ką esu gavęs, būtent: Kristus numirė už mūsų nuodėmes, kaip skelbė Raštai; Jis pasirodė Kefui, paskui Dvylikai“ (1 Kor 15, 3–5) ir ,,Jei Kristus nebuvo prikeltas, tai tuščias mūsų skelbimas ir tuščias jūsų tikėjimas <…> tai mes labiausiai apgailėtini iš visų žmonių“ (1 Kor 15, 14; 15, 19).

Iš tiesų niekas savo akimis nematė paties Prisikėlimo, ir nė vienas evangelistas jo neaprašė. Niekas negali pasakyti, kaip tai atrodė fiziškai. Prisikėlimo įvykis, kurį liudija atrastas tuščias kapas ir apaštalų susitikimai su prisikėlusiu Kristumi, išlieka viena svarbiausių tikėjimo paslapčių. Dėl to prisikėlęs Kristus apsireiškė ne pasauliui, bet savo mokiniams, „tiems, kurie buvo Jį atlydėję iš Galilėjos į Jeruzalę. Dabar jie yra Jo liudytojai žmonėms“ (Apd 13, 31). 

Velykų istorijos pasakojime pirmiausia susiduriame su tuščiu Jėzaus kapu. Tai dar nėra tiesioginis prisikėlimo įrodymas; kodėl Kristaus kūno nebėra kape, būtų galima aiškinti ir kitaip. Vis dėlto tuščią kapą visi suprato kaip svarbiausią ženklą; jį atradusiems Jėzaus mokiniams – pirmiausia šventosioms moterims, o paskui Petrui – tai buvo pirma dingstis įtikėti, kad Viešpats tikrai prisikėlė. Mokinys, „kurį Jėzus mylėjo“ (Jn 20, 2), tvirtina, jog įėjęs į tuščią kapą ir „išvydęs paliktas drobules“ (Jn 20, 5), „pamatė ir įtikėjo“ (Jn 20, 8). Pasakojimas apie tuščią kapą nepalieka vietos sentimentaliam Jėzaus ir mokinių susitikimo įsivaizdavimui. Jokios euforijos, jokio triumfo. Petrui ir mylimajam mokiniui neduota nieko, tik tuščias kapas. Joks angelo apreiškimas nelydi to trumpai mesto į tuščią kapą žvilgsnio, jokių patvirtinančių žodžių, kad Jėzus prisikėlė, kad Jis eina pirma jų... Evangelistas Jonas aprašo tik atšiaurią kapo tuštumą ir paliktas Jėzaus laidojimo drobules; ir vis dėl to mylimasis mokinys įtiki (Jn 20, 1-8).

Kaip gali tuščio kapo akivaizda vesti į tikėjimą? Mylimasis mokinys įtikėjo, nes jis tikėjo Viešpačiu Jėzumi ir pasikliovė Jo pažadais apie save ir Dievą (Jn 14, 1–3; 18–20; 23; 16, 33), todėl, kai jis atrado tuščią kapą, jis be žodžių suprato perduotą žinią: Jėzus nugalėjo mirtį. Mylimasis mokinys nežinojo, kokiu būdu Jėzus nugalėjo mirtį; jis nežinojo, kaip Jėzaus mirties pergalės žinia pasieks gyvuosius; jis netgi nežinojo, kaip kalbėti apie tai, ką jis matė tuščiame kape. Visa, ką jis suprato iš tuščių drobulių - Jėzus nugalėjo mirtį.

Pirmosios prisikėlusį Viešpatį sutiko Marija Magdalietė ir šventosios moterys, ėjusios patepti Jėzaus kūno, nes Didžiojo penktadienio vakarą, artėjant šabui, Jis buvo palaidotas skubotai. Taigi moterys buvo pirmosios Kristaus Prisikėlimo skelbėjos net patiems apaštalams (Lk 24, 9–10). Moterys trokšta pagerbti Jėzų joms suprantamu būdu. Jos paruošė kvepalus kūnui įtrinti ir ankstų rytą nuėjo prie kapo užbaigti palaidojimą. Besiruošiant moterims atlikti įprastinį patarnavimą, jos buvo sutiktos netikėtos Dievo malonės – Jėzaus kapas tuščias, angelas paskelbia Jį esant prisikėlus: „Kam ieškote gyvojo tarp mirusiųjų?“ (Lk 24, 5). Kartais mūsų tikėjimą geriausiai išreiškia kasdienis ėjimas pirmyn ir įprastinių darbų atlikimas: paruošti tepalus, eiti prie kapo, pasakyti kitiems, kad Jėzus prisikėlė, nors šie ir laiko tai išsigalvojimu. Būdami ištikimi mums patikėtose kasdienėse užduotyse, mes taip pat tampame gerosios žinios nešėjais: „Nėra Jo čia; Jis prisikėlė!“(Lk 24, 6).

Ar kartais mes kaip tos evangelijos moterys neieškome gyvojo Viešpaties tarp mirusiųjų? Jėzaus nebuvo kape. Jis bus rastas ne tarp gedinčių, bet tarp mokinių, pažintas laužant duoną. Tie, kurie trokšta liudyti Viešpatį ir Juo sekti, yra kviečiami atrasti vis naujus Jėzaus mokymo aspektus, naujai išgirsti Jo kvietimą. Būdinga, kad ne tuščio kapo atradimas, bet asmeninis susitikimas su prisikėlusiu Viešpačiu veda į tikėjimą. Tai liudija apaštalų Petro ir Tomo, kitų mokinių patirtis, ir tai vis dar vyksta. Mes keliaujame kaip piligrimai ieškodami tuščio kapo ne siekdami galutinai įsitikinti prisikėlimo tikrumu, bet trokšdami vis naujai išgyventi gydantį ir viltingą susitikimą su Prisikėlusiuoju ir mokytis gyventi tikėjimu.

Kai Jėzus buvo prikeltas, Jis nebesugrįžo į įprastą žmogišką gyvenimą. Jis nebegyveno kitų trisdešimties metų ir nemirė dar kartą. Jis pasirodydavo ir išnykdavo kaip patinka. Kas tuomet yra apčiuopiamas prisikėlimo požymis? Ar tai fizinės kapo liekanos, ar nesibaigiantis Jėzaus gyvenimas tuose, kurie viliasi Jo karalyste?

Velykų įvykio supratimui reikalingas prisiminimų atgaivinimas: „Atsiminkite, ką jis yra jums sakęs. <...> Tuomet jos prisiminė Jėzaus žodžius“ (Lk 24, 6–8). Sunkiomis gyvenimo akimirkomis, kai skausmas persmelkia visą mūsų gyvenimą, Dievo buvimo prisiminimas gali tapti vilties ir naujos pradžios šaltiniu. Dievas apgynė Jėzų – prisimink, ką Jėzus padarė ir ko Jis mokė. Prisimink valgymą Jėzaus draugijoje, Jo gydymus ir ištarmes, sergančios moters ir dešimties raupsuotųjų išgydymą. Krikščionių viltis yra paremta Jėzaus prisikėlimo tiesa: kapas nėra žmogiškosios tikrovės pabaiga. Senas kaip pasaulis filosofų klausimas „Jei žmogus numiršta, ar bus jis vėl gyvas?“ (Job 14,14), dabar atsakytas. Kapo rūsys tuščias.

Galime pabandyti įsivaizduoti, ką mes pamatytume, jei Jėzaus kape būtų buvusi įtaisyta XXa. banko sekimo kamera. Ar juostoje matytume, kaip Jėzus atsikelia, nusivynioja drobules, susuka jas ir padeda į šoną, nustumia akmenį ir išeina iš kapo? Ar filmo kadras būtų nutviekstas ryškios šviesos, o paskui parodytų tuščias laidojimo drobules, gulinčias šalia? O galbūt nebūtų akinančios šviesos, tiesiog kūno dingimas kažkurią akimirką? Jei taip – kaip ir kodėl akmuo buvo nustumtas į šoną? Kad išleistų Jėzų ar įleistų moteris?

Morkaus evangelijos pabaiga primena, kad prisikėlimas yra Dievo garbės išaukštinimas, ne šiaip dar vienas įvykis istorijos tėkmėje (Mk 16, 9–20). Tarp Jėzaus sekėjų nėra didvyrių. Kristus įvykdė Dievo valią kentėdamas ant kryžiaus. Priešiškumas, kuris prikalė Jėzų prie kryžiaus, pribloškė, nutildė ir išsklaidė Jo sekėjus. Nepaisant to, Dievas pažadina mokinių tikėjimą jų silpnume, bei ištikus nesėkmei ar nusivylimui. Jėzui nereikia ateiti dar kartą ir surinkti geresnę mokinių komandą. Koks silpnas bebūtų mūsų tikėjimas, kaip dažnai mes betylėtume, kai turim liudyti evangeliją, mes visada galime sugrįžti pas Viešpatį. Niekas negali taip nutolti nuo Jėzaus, kad nebegalėtų išgyventi gydančio Dievo artumo.

Jėzaus mirtis ant kryžiaus nebūtų tapusi mūsų išgelbėjimu, jei Viešpats nebūtų prisikėlęs ir pasirodęs mokiniams. Jėzaus prikėlimas iš mirties yra Dievo atsakymas į Sūnaus kančią ir mirtį, Jėzaus apgynimas, ir viso to, ką Jėzus skelbė apie vargšų, atstumtųjų ir nusidėjėlių karalystę, patvirtinimas. Prisikeldamas Kristus galutinai įrodė savo dieviškąjį autoritetą, kaip ir buvo žadėjęs.

aukštyn